Vieną vakarą, truputį po dešimtos.
Žvaigždžių nesimatė, bet sniegas žibėjo visomis vaivorykštės spalvomis - jame atsispindėjo prekybos centro kalėdinės lemputės.
Mergaitė (pavadinkime ją D.) gėrė greifrutų sultis už du litus ir devynis centus ("Tymbark - kažkas mane įsimylėjo!"), kai staiga sustojo it įbesta. Taip netikėtai "įbedė" ją vaizdas, išvystas, dviem pilkšvomis lyg drumzlinas vanduo nespalvotame kine akimis, už dešimties metrų.
Sniego pusnyje, neįgaliojo vežimėlyje, sėdėjo Moteris. Kiek vyesnė už mamą. Labai giedro veido.
D. nedrąsiai žengė kelis žingsnius pirmyn.
- Gal... gal Jums padėti?
- Gal... gal Jums padėti?
- Oi ne, dėkui. Tikrai nereikia.
D. užsimėtė visus shopping'o maišus ant pečių ir pirmą kartą gyvenime pirštais apkabino vežimėlio rankenas...
Net jai tai buvo pakankamai sunku, ką jau kalbėti apie Moterį.
- Ačiū. Labai ačiū. Dabar jau pareisiu pati.
D. vos neišsprūdo įžeidus klausimas ("Pareisit? Jūs juk nevaikštote!"), bet ji susizgribo pačiu laiku.
Ta Moteris buvo labai stipri. Stipresnė už D., nes D. bijotų taip ekstremaliai kirsti judrias sankryžas, bijotų pašaipių žmonių žvilgsnių, bijotų iškišti nosį iš savo apartamentų.
D. palydėjo Moterį per dar vieną sankryžą. Ji nieko nedarė. Tik žingsniavo greta. Jos pečius slėgė (ne)pakeliama pirkinių našta.
- Ačiū. Aš pareisiu.
- Tikrai? Nebeprireiks pagalbos..? Tai... Viso geriausio..!
Jokio atsako.
Tą vakarą. kai nesimatė žvaigždžių, o sniegas, toliau nuo prekybos centro, net nebežibėjo jokiomis vaivorykštės spalvomis, D. pavėlavo į paskutinį autobusą namo. Ji grįžo valanda vėliau, važiavo su penkiais persėdimais (iš kurių net du pasitaikė ne į tą pusę!), bet... ji buvo gan laiminga.
Jai nebuvo šalta.
Ji nesijautė pavargusi.
Jos pečių nebeslėgė pirkinių našta.
